skambinys

skambinỹs sm. (3^b) 1. gaida, tonas: Ištaryti reiškiai visus žodžius ir visas tartis, pratinti savo balsą in visus išrangymus nuo skambinių̃ aukščiausių in žemiausius A.Baran. 2. apie gerą, sveiką medį ar pastatą iš tokių medžių: Naujas namas, tikras skambinỹs Zp. Rąstai tik iš viršaus apimti puvinio, o viduj tikras skambinỹs Zp.

◊ kaĩp [víenas] skambinỹs

1. gražiai, skambiai (gieda, dainuoja): Būdavo, mergaitės kàp víenas skambinỹs giedodavo Auk. Ana kad gieda, kàp skambinỹs Auk.

2. labai sveikas, geras (apie medį, sienoją): Tų šalinių [kluone] medžiai kap skambiniaĩ Prn. Septyniolika metų, kai palaidotas, o karstas kaĩp skambinỹs Zp.